Sivdnádus

Álggos Ipmil sivdnidii almmi ja eatnama.
Muhto miestagat eai lean vel,
eaige makkárge rásit lean šaddan,
dasgo Ipmil ii lean vel diktán arvit eatnamii,
iige lean vel olmmoš gii sáhtii bargat eatnamiin.
Dalle rahpasii okta čáhcegáldu.

Ipmil hábmii olbmo eatnama muolddus
ja bosádii eallivuoiŋŋanasa su njunnái.
Ipmil gilvvii gilvvagárddi olbmui,
dievva liđiiguin, muoraiguin ja šattuiguin
ja joga mii golggai meattá, buhtis ja čielggas.
Son bijai olbmo gilvit gilvvagárddi,
ja gáhttet dan vai visot šaddá nu movt galgá.

Ipmil dajai olbmui:
«Stoaga ja illut nu olu go nagodat!
Bora vaikko makkár gilvvagárddi muorain,
earret ovtta muoras
-dan muoras mii addá dieđu buoris ja bahás.
Jus don das borat, de don jámát.»

Olmmoš stoagai gilvvagárddis olles beaivvi,
son borai ja vuoiŋŋastii muoraid suoivanis.
Muhto son lei áibbas akto máilmmis.
«Don it galgga leat okto,» dajai Ipmil.
«Don oaččut guoimmi mii lea du láhkásaš.»

De Ipmil hábmii buot elliid vuovddis ja váris,
ja buot lottiit mat rámskot ja girdet
ja njoammuid ja njealljejuolggat elliid.
Sii bohte olbmo ovdii muoladettiin, meahkumiin, ruovgamiin ja cihrademiin,
ja olmmoš bijai buot dáid iešguđetlágán elliide namaid.

Muhto olmmoš lei liikká iežas láhkásis okto.
«Buorre idja,» dajai Ipmil, ja olmmoš velledii nohkkat.
Ipmil válddii sus erttetdávtti
ja hábmii das čáppa sivdnádusa.
Son bovttii olbmo ja dajai:
«Gea, dá lea nisu, du guoibmi, dál don ii leat šat okto!"

De olmmoš dollii su gihtii.
Dat lei linis ja heivii juste su iežas gihtii.
Ja soai vázzáiga viidaseappot fárrolaga gilvvagárddis.